„Super-senieji“ (angl. superagers) išlaiko aštrų protą net sulaukę 80-ies ir daugiau, paneigdami mintį, kad kognityvinis silpnėjimas su amžiumi yra neišvengiamas. 25 metus trukęs šių išskirtinių žmonių tyrimas atskleidė kai kuriuos jų išskirtinės neurologijos aspektus.
„Tai, ką radome jų smegenyse, mums buvo tiesiog pribloškiantis atradimas“, – aiškina Šiaurės Vakarų universiteto klinikinė neuropsichologė Sandra Weintraub.
Weintraub ir jos kolegos nustatė, kad „super-seniųjų“ smegenys keistai atsparios Alzheimerio ligai būdingų baltymų sankaupoms ir raizginiams. Šie asmenys taip pat turi didesnę tam tikro tipo neuronų koncentraciją kritiniame smegenų regione bei rodo mažesnį uždegiminį aktyvumą baltosios medžiagos srityje, palyginti su įprastai senstančiais žmonėmis.
Nors rezultatus dar reikia patvirtinti kitose populiacijose, išskirtinio neurobiologinio profilio nustatymas „super-seniųjų“ smegenyse „atidaro duris naujoms intervencijoms, kuriomis siekiama išsaugoti smegenų sveikatą net vėlyvame amžiuje“, sako Weintraub.
„Super-senieji“ geba prisiminti informaciją sulaukę daugiau nei 80 metų taip pat gerai, kaip tai daro penkiasdešimtmečiai. Tyrime jie buvo apibrėžti kaip žmonės, galintys prisiminti bent 9 iš 15 žodžių sąrašo testuose – tai būdinga asmenims, kurie paprastai yra dviem ar trimis dešimtmečiais jaunesni. Kai kurie tyrimai rodo, kad mažiau nei penki procentai populiacijos gali būti laikomi „super-seniaisiais“.
Bendras šių žmonių bruožas – didelis ekstraversijos lygis. Įdomu tai, kad „super-senieji“ nebūtinai gyvena sveikiau: kai kurie iš jų rūko ar reguliariai vartoja alkoholį. Tai leidžia manyti, kad reikšminga jų „amžiui atspari“ savybė yra biologinė.
Weintraub komanda nuo 2000 metų stebėjo 290 asmenų, vyresnių nei 80 metų, siekdama palyginti tuos, kurie taps „super-seniaisiais“, su tais, kurie sensta įprastai. Dėl dosnių 79 „super-seniųjų“ smegenų donorystės tyrėjai galėjo nustatyti keletą pagrindinių biologinių skirtumų.
„Mes supratome, kad egzistuoja du mechanizmai, dėl kurių žmogus tampa ‘super-seniuoju’“, – sako Weintraub. – „Pirmasis – atsparumas: jie nesudaro plokštelių ir raizginių, būdingų Alzheimerio ligai. Antrasis – atsikūrimas: jie juos sudaro, bet tie pokyčiai neturi poveikio smegenims.“
Neuronai, perduodantys informaciją į hipokampą ir vadinami entorinaliniais neuronais, „super-seniųjų“ smegenyse buvo didesni, kas, tyrėjų manymu, gali prisidėti prie šio atsparumo ar atsikūrimo.
Be to, įprastai senstant smegenų žievės išorinis sluoksnis plonėja, o „super-seniųjų“ – ne. Būtent ši sritis atsakinga už sąmoningą mąstymą, atmintį ir kalbą.
„Super-senieji“ taip pat turėjo daugiau fon Ekonomo neuronų ir storesnį priekinį juostinį vingį, kur šie neuronai randami, net palyginti su daug jaunesniais žmonėmis. Ši smegenų dalis dalyvauja dėmesio, emocijų ir sprendimų priėmimo reguliavime.
Ankstesni tyrimai jau buvo pastebėję, kad ši smegenų sritis „super-seniųjų“ atveju nesitraukia taip, kaip tikėtasi. Weintraub komanda įtaria, kad „super-senieji“ gimsta turėdami didesnį fon Ekonomo neuronų tankį.
Visi šie skirtumai kartu, regis, padeda išlaikyti „super-seniųjų“ smegenis stulbinamai stabilias bėgant metams.
„Dauguma šio tyrimo išvadų atsirado iš smegenų mėginių, paimtų iš dosnių, atsidavusių ‘super-seniųjų’, kurie buvo stebimi dešimtmečius,“ – sako Šiaurės Vakarų universiteto klinikinė neuropsichologė Tamar Gefen.
Tyrėjai taip pat pažymėjo kelių genų sąrašą, išryškintą ankstesniuose tyrimuose, kurį dar galima nagrinėti siekiant gilesnių įžvalgų.
Suprasdami genus, darančius įtaką kognityviniams gebėjimams senstant, mokslininkai ateityje galėtų sukurti vaistus, kurie skatintų „super-seniųjų“ smegenų būklę ir atsparumą Alzheimerio ligai, daroma išvada tyrime.