Neseniai vykusiame „Ubuntu Summit“ buvo aptarta daug įdomių temų, tačiau viena jų ypač patraukė dėmesį visiems vyresniems nei 30 metų technologijų entuziastams – pasakojimas apie tai, kaip žaidimas Doom iš tiesų veikė kosmose. Programuotojas Ólafuras Waage papasakojo istoriją, kaip jo komanda dalyvavo Europos kosmoso agentūros (ESA) įsilaužimo iššūkyje ir paleido legendinį žaidimą palydove.
Kalbama apie dabar jau nebeveikiantį OPS-SAT „skraidantį laboratorinį“ palydovą, kurio vienintelis tikslas buvo būti bandymų platforma, skirta tobulinti „misijos valdymo ir palydovų sistemas“. Jis buvo vos 10 x 10 x 30 cm dydžio ir turėjo borto kompiuterį, kuris, ESA teigimu, buvo „dešimt kartų galingesnis nei bet kuris to meto ESA kosminis laivas“.
Tyrėjams buvo suteikta gana didelė laisvė – jie galėjo eksperimentuoti, kaip panorėję, kad patikrintų naujojo borto kompiuterio galimybes ir nustatytų jo ribas. Projektas pasiekė kelis „pirmuosius“ rezultatus: pirmą kartą mašininis mokymasis buvo apmokytas tiesiog palydove, pirmą kartą kosmose sužaistas šachmatų partijų rinkinys ir net pirmoji akcijų biržos operacija, atlikta iš kosmoso. Ir, žinoma, pirmasis Doom žaidimas, paleistas orbitoje.
Nors palydovo kompiuteris buvo galingesnis nei 1992-ųjų „Intel 486“ mašinos, kurios iš pradžių paleido Doom, programinės aplinkos galimybės buvo ribotos. Komanda negalėjo tiesiog įkelti visų žaidimui reikalingų priklausomybių. Be to, kiekviena komanda turėjo ribotą laiką savo kodui įkelti ir paleisti, todėl kiekvienas bandymas buvo labai vertingas, o realaus laiko įvestis – neįmanoma. Dėl to buvo naudojami Doom pirmojo lygio automatiniai demonstraciniai įrašai.
Žaidimo paleidimas pavyko iš antro karto. Pirmasis bandymas naudojo Chocolate Doom – originaliam kodui ištikimą versiją, veikiančią su SDL grafikos ir garso biblioteka, kuri turi labai mažai priklausomybių. Ji veikė tinkamai, bet nerodė jokio vaizdo, nes palydovas neturėjo ekrano. Kaip sakė Waage, net jei ir būtų turėjęs – reikėtų labai gero teleskopo. Komanda gavo tik tekstinį išvesties rezultatą su procentais ir sunaikintų priešų skaičiumi, bet tai jau buvo ženklas, kad kodas veikia stabiliai ir nėra paveiktas kosminių spindulių.
Kadangi Waage komandai norėjosi vaizdinės išvesties, jie perėjo prie doomgeneric – Doom versijos, sukurtos lengvesniam perkėlimui į kitas sistemas. Jie priskyrė grafikos išvestį virtualiai vaizdo plokštei ir padarė žaidimo ekrano nuotraukas. Bet kaip įrodyti pasauliui, kad šis Doom iš tiesų buvo kosmose? Na, panaudojant palydovo darytas Žemės nuotraukas kaip žaidimo fono vaizdus.
Ši idėja sukėlė naujų iššūkių: palydovo kamera darė labai didelės raiškos ir spalvų gylio nuotraukas, todėl komanda pasinaudojo kitos komandos dirbtinio intelekto modeliu, kuris sumažino nuotraukas ir konvertavo jas į 8 bitų spalvų failus, išlaikydamas kuo daugiau spalvų kokybės.
Tačiau net ir to neužteko – Doom 256 spalvų paletė buvo fiksuota ir neturėjo daugelio mėlynų, rudų bei žalių atspalvių, reikalingų žemės vaizdams. Todėl komanda ėmėsi „šventvagystės“ – šiek tiek pakeitė žaidimo spalvų paletę, kad ji geriau derėtų su fonu. Milijonai žaidėjų, turbūt, pajuto šiurpą. Belieka laukti, kol Doom iš tikrųjų bus paleistas Marse – planetoje, kurioje vyksta pats žaidimas.